+ Microsoft Certified Technology Specialist: SQL Server 2005
Kažkada rašiau, kad norint susirasti darbą, reikia susikurti tinkamą gyvenimo aprašymą. Ir žodis „susikurti“ čia yra labai tikslus – lengviausias (ir turbūt ilgiausiai užtrunkantis) kelias yra…
1. Žinoti kokį darbą norėtum dirbti
2. Išanalizuoti darbo skelbimus (t.y. darbo skelbimų reikalvimus/privalumus/minusus)
3. Žingsnis po žingsnio pradėti pradėti kurti gyvenimo aprašymą
Paskutinis punktas reiškia besitęsiantį mokymąsi. Apskritai, šiais laikais turbūt visose profesijose reikia pastoviai mokytis, kad neatsilikti nuo kolegų. Tačiau turint planą „kot trūksta mano CV“ labai paprastai galima susidaryti mokymosi planą. O tada belieka išnaudoti kiekvieną laisvą minutę tam planui įgyvendinti.
Praėjusią savaitę pridėjau dar vieną mažą pliusuką prie savo gyvenimo aprašymo – išlaikiau dar vieną egzaminą:
Microsoft® Certification Exam 431 – TS: Microsoft® SQL Server” 2005 – Implementation and Maintenance
Dabar lieka sulaukti dar vieno popieriuko, ir galėsiu pradėti tapetuoti sienas sertifikatais.
Paskaita: Interviu dėl darbo
Šiandien anglų paskaitoje „žaidėmė“ interviu dėl darbo. T.y. pasidalinome į HR specialistus, ir į paprastus žmogėnus, kurie neturi tam reikiamos patirties, tačiau nori pradėti savo karjerą kaip sporto klubo vadovai. Taigi… paruošėme gyvenimo aprašymus, ir „covering letter“ (kaip tie laiškai vadinas lietuviškai?), ir žingsniavom į porą interviu.
Kas įdomu, ir turbūt kada nors teks praktikoje pritaikyti, kai eini į pokalbį dėl darbo, ir mąstai jog… bugabuu, tave dabar iškamantinės, ir išklausinės visokių nesamonių, tai pradedi jaudintis (keletas merginų akivaizdžiai (o tai galima?) jaudinosi). O jeigu mąstai, kad iš kitos pusės, kad va tu vertinsi ar personalo atrankos specialistas pakankamai gerai dirba, tada jaudinimosi kaip nebūta.
Šypsotis, žiūrėti į akis, kalbėti energingai – man jau nebėra sunku (tikriausiai dėl super didelės patirties, kad tikro darbo ieškodamas apturėjau net DU interviu). Taigi, beliko atsakinėti į standartinius klausimus. „Papsakok apie save?“, „ką apie tave pasakytų tavo kolegos?“, „o įmonės direktorius?“, „kodėl tu norėtum dirbti šitą darbą?“, „kodėl norėtum dirbti būtent mūsų kompanijoje?“ ir pan.
Buvo keletas ir anglijoje vadinamų „killer questions“ (žudančių klausimų). Pavyzdžiui, „do angels needs rules in the heave?“ (ar angelams reikia taisyklių danguje?), arba „please, could you sing me something?“ (padainuok ką nors?). Šitie klausimai tiesiogine to žodžio prasme „suvartė“ mano kolegas studentus, o aš šiaip ne taip sugebėjau išsikrapštyti iš keistos padėties. Problema tame, kad teisingų į tuos klausimus atsakymų nėra. Yra tik galimybė atsakyti neteisingai „ką? Kodėl? Juokaujat?“.
O paskui, po interviu, studentai „laikinai einantys personalo atrankos pareigas“ nusprendė, kad į darbą būtų priėme mane. Ir dar truputį papasakojo, ką dariau gerai, ar blogai. Lyginant su kitais žmogiukais, aš „sugebu prisitaikyti prie anglų bendravimo“. T.y. niekada nepasakiau „ne“, net į klausimą „ar turi vadovavimo patirties“, kurios aš žinoma neturiu. Nė į vieną klausimą neatsakiau vienu žodžiu (pavyzdžiui: „tai sakote Jūs esate iš Lietuvos?“ – atsakymas „taip“ būtų prastas. Žymiai geriau būtų atsakyti „o taip, iš Lietuvos, iš šalies, kur antroji religija yra krepšinis“). Nežinau kodėl, bet anglai labai mėgsta „small talk“, kuris daugeliu atveju ir gali nulemti sprendimą jūs tinkamas kuriai nors pozicijai ar nelabai.
Tiesą pasakius, iš manęs dar prastas „small talk“ specialistas, tačiau kai tenka į liftą įlipti su kompanijos direktoriumi, sugebu suregzti porą sakinių į temą. O tai jau pradžia?
Apskritai… tinkamai pasiruošus interviu (ko aš vakar nedariau, nes miegot nuėjau labai anksti) galima pranokti netgi žymiai geresnius už save kandidatus. Ir šioje srityje, man sekasi… Pamąsčius, visur man sekasi pastaruosius 23 metus. O tai nėra blogai 
Kada supranti, kad tavo darbą vertina?
Grįžtu šiandien po anglų kursų į darbą, įmetu savo vakarykštės vakarienės likučius į mikrobangę, įjungiu elektrinį virdulį, ir krentu į savo krėslą darbų pratęst. Taip atsisėdau, ir sustingau minutėlei – visų pirma pagalvojau, kad ne į savo vietą atsisėdau. Antra (po pusės minutės) pakėliau akis ir pažiūrėjau į besišypsančią Kim, kuri merkdama akį ištarė “enjoy”.
Žodžium, esminis darbo vietos pasikeitimas – mano paprastą senuką 17 colių LCD monitoriuką pakeitė naujas šviežias didelis (21) coliukų gėris. Jaučiausi, kaip mažas vaikas gavęs ledų porciją. Iškart uždėjau didžiausią rezoliuciją, ir pradėjau žaist su langais. Ale, kaip smagu, kai į ekraną telpa keletas langų… taigi, skaitom PDF’ą ir debuginam navision’ą. Smaguva… Va, tokiom akimirkom pasijauti taip pat gerai, kaip kad kartais šefas patapšnoja per petį sakydamas “great job, Tomas”. Geras jausmas.
Tiesa, po kurio laiko pastebėjau ir minusų… Pvz, double click ant lango title nebetenka prasmės – bo, kokia nauda iš programos ištemptos per visą langą, jeigu ji visiškai išsitenka per pusę lango. Žodžium, pagooglinau ar nėra kokių programikių, kad expandinant programą, ji išsiplėstų tik per pusę ekrano. Deja, neradau nieko padoraus.
Tačiau… kartais genialumas slypi paprastume. Tiesiog reikės priprasti – paprasčiausiai spaudžiame CTRL (aišku, aš tariu tai kontrl) ir spaudžiame ant programų taskbar’e, kurias norėsime išplėsti lange. O tada, dešinį klavišą ir pasirenkame Title Vertically. Tada dar pastebėjau, kurią programą pažymėsiu pirmą, ta bus perrikiuota į kairę lango pusę. Smaguva.
O dar, rytais truputį paspausdinu DVORAK klaviatūra. Naudoju, tai QWERTY, tačiau va čia ir būtų tikrasis touch typing’as, kai net jei žiūrėtum į mygtukus, nematytum tai ko reikia. Išmoksim, jei norėsim.
Kitoks penktadienis
Filed under: informatiškai, karjeros laiptais, tobulėjimo link
Nuotrauka iš halfcrazed albumo.
05:00 Pradžia kaip ir kiekvieno penktadienio. Rytinė rutina, ir po triejų valandų nuo atsikėlimo, aštuntą valandą darbe siurbčioji karštą kavą.
08:00 Ofise beveik kaip visada tokiu metu sėdime: toks linkmas senstantis fotografas-programuotojas, įmonės MD (managing director) ir aš. Tylu, ramu, tik klaviatūros mygtukai braška. Pro langą galima matyti kaip Londono kiaušinis šviečia skirtingomis spalvomis. Kažin, kiek to pastato administracijai toks apšvietimas kainuoja.
10:00 Keliauju į kitoje gatvės pusėje esantį pastatą (tiksliau du aukštus po žeme – OMG OMG, ten irgi ofisai.. eikit sau, kaip Londoniečiai išnaudoja visas erdves kur tik galima), į ten esančią įmonę Global Knowledge (skambus pavadinimas, jų el. pašto parašai irgi šūstrai atrodo). Parodau porą dokumentų, gaunu kavos puoduką, ir lėtai žingsniuoju laikyti dar vieno testo (vis dar stengiamės neatsilikti nuo savo užsibrėžto tikslo… lenk medį, kol Londone).
11:00 Į savo gyvenimo aprašymą galiu įrašyti dar vieną popieriuką – Microsoft Business Solutions – Navision 4.0 Costing exam passed. Pažiūrėjus į mano darbo kalendorių, tai mokslų/kursų/seminarų kiekvienam mėnesiui jau suplanuota iki 2008 metų rugsėjo. Taip optimistiškai pats sau sakau: planned, but unconfirmed, tiesiog… kad kažkada netaptų niekada, tai ir datas priskiriu.
13:00 Tris kartus pasiklydęs, nuėjęs kokius penkis kilometrus ne į tą pusę (va, tada susimąstai, kad norėtum telefono su google maps, ar bent jau popierinio žemėlapio), ir ganėtinai pavėlavęs, atsirandu pas klientą. Nothing special, just… mano pirmas kartas, kai pasirodau klientui ne šiaip pasikalbėti “dėdė, dėdė, o ką jūsų įmonė daro? ir kaip? ir kodėl?”, o atliktų numatytų darbų. Iš to, ką man apie tą žmogų pasakojo, buvau susidaręs pakankamai prastą nuomonę… tačiau kai teko pabendrauti, pamačiau, kad žmogus kaip jautis… jam viskas px, bet matosi, kad darbai nukreipti į įmonės gerą ateitį. Sėkmės.
15:00 Atlikęs numatytus darbus, keliauju namų pusėn. Vėl sugebu tris kartus pasiklysti (bo šįkart sugalvojau sutaupyti ir traukiniu nevažiuoti, tai sėdau į bet kurį autobusą). Londone yra vienas geras dalykas… kad ir kur benukeliautum, visada pamatysi ką nors gražaus. Ir toliau eidamas į niekur, išlįsi ten kur tau reikia.
16:00 Kadangi netikėtai atsidūriau prie Londono krūtų (O2 arenos), tai sumąsčiau užsukti į bet kurį filmą. Į tą, iki kurio mažiausiai laiko liko. Pasiėmiau kavos, kad neužmigčiau, ir nukeliavau į septintą salę likus dvidešimt minučių iki filmo. Išgėriau kavą ir užmigau.
16:20 Atsibundu. Pasidoro, lifehacker nemelavo… tai vienas iš geriausių būdų nusnausti. Išgeri kavos, ir eini miegoti. Tada po kurio laiko suveikus kafeinui (ar kaip tai vadinas), atsibundi. Jaučiuosi žvalus, ir išsimiegojęs… hehe, gal geriau kino teatre nemiegot. Po penkių minučių prasidėjo filmas. Auksinis kompasas. Afigiet… dar jei taip prastai nebūtų pasibaigęs (lyg režisierius norėtų sakyti, kad mažų mažiausiai turėsim trilogiją), tai filmas labai labai patiko. Įkvepianti pasaka – man kaip anime fanui pats tas.
18:30 Pasiėmęs Starbuck’so pačios skaniausios kavos, keliauju namo. Išlipus iš traukinio išgirstu “some change, mate?”, ir praeinu kaip visada. Taigi Londonas galimybių šalis, užsidirbtum jei norėtum. Tačiau sustoju, grįžtu, ir sakau “would you like some coffee, mate?”. Paliko laimingas su mano jau puse nugertos kavos, o ir aš pasijutau geriau. Bet tai vis tiek, norėtum užsidirbtum.
19:08 Žiūriu į ant žemės numestą lagaminą ir mąstau, kad jau rytoj galėsiu apkabinti savo mergaitę. Rytoj jau vėl būsiu Lietuvoje (tik kokio pyp, aš pirkau bilietus į tą Kauną).
Konkurencija – būdas tobulėti?
Mūsų įmonė yra kažkokia keista. Iš vienos pusės jaučiuosi labai jaunas šiame kolektyve (neskaitant sales kolektyvo žmonių) antras pagal jaunumą kolega neseniai atšventė 32 gimtadienį. Vienas iš tokių rimtesnių programuotojų laisvalaikiu mėgsta pakalbėti apie savo anūkus ir nuotraukas. Kažkada netyčia prasitarė, kad jam jau 52 metukai. Nei daug, nei mažai… galvojau, kokia keturiasdešimt. Tai kartais, kai daugiau sunkesnė darbo diena, save paguodžiu – dar jaunas berniokas, turi kur tobulėt, pasivysi va kolegas.
Aha… o iš kitos pusės žiūrint, tai kokie jie visi jauni žinių troškimu. Ne tik, kad dalyvauja visokiuose seminaruose, važiuoja į kursus, laiko sertifikatus, bet ir patys rengia webinarus, aktyviai networkin’a su savo srities specialistais, trumpiau tariant – mokosi. Va, man pradėjus dirbti, buvau nusiųstas į kursus, parodyti ką moku į navision developer kursus. Po jų teko išlaikyti porą egzaminų, ir gauti porą popieriukų. Ta proga, tas kietas senas programeris, sako… mjoo, popieriukai, reikėtų gal ir man. Paprašė iš manęs kursų medžiagos, perskaitė per kelis vakarus (na, apie sukauptą patirtį turbūt ir kalbėt nereikia), ir taip pat išlaikė tuos egzaminus.
Tačiau konkurencija (aha, keistas jausmas) jaučiu iš visai kito žmogaus. Iš mūsų komandos Business Consultant – tokia žavi moteriškė. Aš va, skęstantis optimizme, noriu į mėnesį po vieną egzaminą išlaikyt (kad turėčiau ką parodyt, jog stengiuos). O ji nuo manęs neatsilieka. Ir jaučiu, kad lenkia… Kol kas tiesioginės įtakos mano darbui ji neturi, tačiau… aš gi noriu būti business consultant as well. O tai… kad esu jaunas nieko nereiškia. Nes, kad pasivyti ką nors… reikia už jį judėti greičiau. O kol kas… aš vos sugebu ją pasivyt.
Taip pasižiūri į Kalendorių – ji egzaminą laiko penktadienį. O aš buvau suplanavęs kitos savaitės pirmadieniui (matyt, praradau ugnį tobulėt?). Taigi, keičiam egzamino datą į ketvirtadienį, ir nešamės manual’us namo. Suprantu, kad tai nieko nereiškia, ir tai, kad aš viena diena visai kitą egzaminą išlaikysiu ankščiau nei ji, niekas net nepastebės. Tačiau… ar būsiu greitesnis. Aš būsiu geresnis. Ir vieną dieną aš būsiu business consultant.
You can replicate success. If you take action.