Apie reikalavimus (tiksliau, jų nebuvimą)
Filed under: Skaičiau Skaitau Skaitysiu, apie darbą, informatiškai
Pastaruoju metu tenka truputį daugiau laiko praleisti programuojant C/Side (suprask, Navision yra toks “special”, kad net savo programavimo kalbą turi – na, bet pats pasirinkau Dynamics NAV kelią, tai…). Aišku, geras jausmas, kai po tokių pirštų pamiklinimų, klientas pasako “it works like a charm… saves me half a day per week“. Tačiau, kartais pasitaiko, kai programavimas šiek tiek užsitęsia (sakydamas, kartais, turiu omeny praėjusį penktadienį, kai supposedly “trijų valandų” darbą pradėjęs daryti po pietų taip ir nepabaigiau.
…
Problema buvo – reikalavimai. O gal tiksliau pasakyti, jų nebuvimas. Aišku, laisvė programeriui turėtų būti geras dalykas – darai ką nori, ir už tai dar pinigus moka? Bet, kai atsakymo neturėjimas vienam klausimui iškelia dar porą klausimų, o šitie dar po du, ir t.t. Ką daryti tada?
…
Taigi parėjau namo, pagooglinau, pa’amazoninau, pasiknaisiojau šiek tiek po torrent’us, pakalbėjau su broliu, ir pasiruošiau ilgai savaitei skaitymo apie įvairius requirement gathering. O pradedam nuo “More About Sofware Requirements: Thorny Issues and Practical Advice“.
…
Perskaičiau kol kas tik porą skyrių (turbūt daugiau per dieną ir neskaitysiu, bo reikia dar suvirškinti, ką perskaičiau, ir kažkaip į visa tai pažvelgti “navision” akimis. Tačiau tiesos akimirkų “aha…” pasitaikė ir pirmuosiuose skyriuose.
Kitoks penktadienis
Filed under: informatiškai, karjeros laiptais, tobulėjimo link
Nuotrauka iš halfcrazed albumo.
05:00 Pradžia kaip ir kiekvieno penktadienio. Rytinė rutina, ir po triejų valandų nuo atsikėlimo, aštuntą valandą darbe siurbčioji karštą kavą.
08:00 Ofise beveik kaip visada tokiu metu sėdime: toks linkmas senstantis fotografas-programuotojas, įmonės MD (managing director) ir aš. Tylu, ramu, tik klaviatūros mygtukai braška. Pro langą galima matyti kaip Londono kiaušinis šviečia skirtingomis spalvomis. Kažin, kiek to pastato administracijai toks apšvietimas kainuoja.
10:00 Keliauju į kitoje gatvės pusėje esantį pastatą (tiksliau du aukštus po žeme – OMG OMG, ten irgi ofisai.. eikit sau, kaip Londoniečiai išnaudoja visas erdves kur tik galima), į ten esančią įmonę Global Knowledge (skambus pavadinimas, jų el. pašto parašai irgi šūstrai atrodo). Parodau porą dokumentų, gaunu kavos puoduką, ir lėtai žingsniuoju laikyti dar vieno testo (vis dar stengiamės neatsilikti nuo savo užsibrėžto tikslo… lenk medį, kol Londone).
11:00 Į savo gyvenimo aprašymą galiu įrašyti dar vieną popieriuką – Microsoft Business Solutions – Navision 4.0 Costing exam passed. Pažiūrėjus į mano darbo kalendorių, tai mokslų/kursų/seminarų kiekvienam mėnesiui jau suplanuota iki 2008 metų rugsėjo. Taip optimistiškai pats sau sakau: planned, but unconfirmed, tiesiog… kad kažkada netaptų niekada, tai ir datas priskiriu.
13:00 Tris kartus pasiklydęs, nuėjęs kokius penkis kilometrus ne į tą pusę (va, tada susimąstai, kad norėtum telefono su google maps, ar bent jau popierinio žemėlapio), ir ganėtinai pavėlavęs, atsirandu pas klientą. Nothing special, just… mano pirmas kartas, kai pasirodau klientui ne šiaip pasikalbėti “dėdė, dėdė, o ką jūsų įmonė daro? ir kaip? ir kodėl?”, o atliktų numatytų darbų. Iš to, ką man apie tą žmogų pasakojo, buvau susidaręs pakankamai prastą nuomonę… tačiau kai teko pabendrauti, pamačiau, kad žmogus kaip jautis… jam viskas px, bet matosi, kad darbai nukreipti į įmonės gerą ateitį. Sėkmės.
15:00 Atlikęs numatytus darbus, keliauju namų pusėn. Vėl sugebu tris kartus pasiklysti (bo šįkart sugalvojau sutaupyti ir traukiniu nevažiuoti, tai sėdau į bet kurį autobusą). Londone yra vienas geras dalykas… kad ir kur benukeliautum, visada pamatysi ką nors gražaus. Ir toliau eidamas į niekur, išlįsi ten kur tau reikia.
16:00 Kadangi netikėtai atsidūriau prie Londono krūtų (O2 arenos), tai sumąsčiau užsukti į bet kurį filmą. Į tą, iki kurio mažiausiai laiko liko. Pasiėmiau kavos, kad neužmigčiau, ir nukeliavau į septintą salę likus dvidešimt minučių iki filmo. Išgėriau kavą ir užmigau.
16:20 Atsibundu. Pasidoro, lifehacker nemelavo… tai vienas iš geriausių būdų nusnausti. Išgeri kavos, ir eini miegoti. Tada po kurio laiko suveikus kafeinui (ar kaip tai vadinas), atsibundi. Jaučiuosi žvalus, ir išsimiegojęs… hehe, gal geriau kino teatre nemiegot. Po penkių minučių prasidėjo filmas. Auksinis kompasas. Afigiet… dar jei taip prastai nebūtų pasibaigęs (lyg režisierius norėtų sakyti, kad mažų mažiausiai turėsim trilogiją), tai filmas labai labai patiko. Įkvepianti pasaka – man kaip anime fanui pats tas.
18:30 Pasiėmęs Starbuck’so pačios skaniausios kavos, keliauju namo. Išlipus iš traukinio išgirstu “some change, mate?”, ir praeinu kaip visada. Taigi Londonas galimybių šalis, užsidirbtum jei norėtum. Tačiau sustoju, grįžtu, ir sakau “would you like some coffee, mate?”. Paliko laimingas su mano jau puse nugertos kavos, o ir aš pasijutau geriau. Bet tai vis tiek, norėtum užsidirbtum.
19:08 Žiūriu į ant žemės numestą lagaminą ir mąstau, kad jau rytoj galėsiu apkabinti savo mergaitę. Rytoj jau vėl būsiu Lietuvoje (tik kokio pyp, aš pirkau bilietus į tą Kauną).
Apie informacijos šviežumą
Nuotrauka iš msjasonprickett albumo.
Nežinau koks procentas žmonių dar skaito laikraščius, tačiau… kartais susimąstau, kokia iš to nauda? Taigi, kol informacija atspausdinama, ji pasensta. Naujausia informaciją dažniausiai galima rasti internete. O laikraščiai rašo apie tai, kas įvyko vakar… ar užvakar.
Čia, prisiminus dar mokyklos laikus, būdavo visai gerai… susirandi kokį nors puslapį, pavyzdžiui su patarimais, kaip pakeisti ekrano užsklandą. Ir visai nerūpėjo, kad puslapis kelių metų senumo. Nerūpėjo, nes informacija, kurią radai, buvo aktuali. Pavyzdžiui, kaip mIRC’e spalvotai rašyti…
O dabar.. atsidarai kokį nors tinklaraštį, ir ne tai, kad ieškotum sau naudingos informacijos, o iš pradžių pasižiūri į paskutinę atnaujinimo datą. Ir… priklausomai nuo to, kada jis paskutinį kartą buvo atnaujintas, tu užeisi dar čia kada nors, arba net neprisiminsi adreso. Informacija sensta… tiksliau sensta data, esanti prie informacijos.
Todėl, tokie plugin’ai, kurie padeda parodyti “ką aš rašiau prieš metus”, kartais sugeba iš begalinių informacijos srautų ištraukti pakankamai įdomios ir naudingos informacijos. Pavyzdžiui, nezinau.lt tinklaraštis – jame straipsniai tiesiog pakasa prieš tai pasirodžiusius gana įdomius straipsnius. Ir kaži ar daug žmonių po juos besiknaisioja ieškodami kokios nors naudingos informacijos. O kam, gi ta informacija pasenusi?
Nebent, gerai suindeksuota, ir paieškos sistemose randi, pagal savo užklausą… tada dar užsuki. Tačiau, kada paskutinį kartą lindote giliau negu į poros mėnesių straipnius? Vartotojų reiklumas kada nors sužlugdys augančius tinklaraščius.
O pats pastebėjau, kad naudoju RSS skaitytuvą. Ir… dažniausiai, jeigu informacijos per daug, tiesiog spaudžiu “mark as read” (pažymėk kaip perskaitytą), ir toliau skaitau tik naujausią informaciją. Tačiau kartais, atrandu tokių perliukų, kurių nesinorėtų praleisti…
Paprasto internauto patarimas, nepaprastiems fotografams
Aš tai nesuprantu… kaip galima, belekur einant kartu temptis fotoaparatą (ar dar blogiau visą kuprinę, kuri prigrūsta įvairiausios įrangos), ir pyškint viską kas juda. Kaip tas šuo iš rūgpienių kaimo, kur turėjo “ginklą”.
Londone turbūt turistų daugiau negu vietinių gyventojų (na, o jeigu kalbėti apie tokius ilgiau užsibūnančius turistus, kaip aš – tai tada tikrai daugiau). O kaip žinia turistai turi visur nusifotografuoti, kad turėtų vėliau savo vaikams ir anūkams ką parodyti ir pasakyt “ir aš ten buvau.. alų midų gėriau… per barzdą varvėjo”. Kadangi dirbu Tower42, o tas pastatukas yra visai šalia žymiojo London kiaušinio, tai vos ne kiekvieną vakarą po darbo einant namo, turiu laviruoti tarp turistų besifotografuojančių prie architektūros “paminklų”. O jie mane palydi tokiais piktais žvilgsniais “ko čia maišais mano nuotraukose”.
Tačiau kartais tenka pamatyti įdomesnių žmonių, kurie ne tik spaudalioja mygtuką ant fotoaparato, kad prigrūsti savo My Pictures katalogą, bet… bando išgauti ką nors gražaus. Pavyzdžiui, http://www.mattstuart.com/ – įdomios London nuotraukos su potekste.. ir pažiūrėjus į tokį žmogų befotografuojantį, tiesiog jauti, kad jis ne turistas… o galbūt iš to gyvena…
Ir tada mane apima pyktis. Kokio velnio, jūs mieli fotografai, nemąstote apie marketing’ą? Apie savo brando kūrimą? Mielas Matt’ai, kokio velnio tu jautiesi kietas turėdamas savo svetainę, bet nenori visiems apie ją pranešti. Pamatęs dirbantį fotografą, aš bandau rasti kur nors užrašą su jo svetainės URL. Kuprinė… džemperis… kepuraitė… kur nors? Negi turiu prieiti ir paklausti asmesniškai? Taigi… kiek “laisvų lankytojų” prarandate neturėdami lipduko su savo svetainės adresu ant fotoaparato kuprinės… kiek potencialų pirkėjų.
Jei esi fotografas (ir jei turi kokią svetainę, ar vietą kur laikai nuotraukas online), tai mąstyk, mąstyk… ir parodyk savo sugebėjimus visam pasauliui.
Supras tik informatikai… :-)
