Apie 2010-ųjų pradžią… t.y. apie 2010-ųjų kalendorių
Per Kalėdų atostogas bevaikščiodami su Benų šeimyna po Southend-on-sea, netyčia užsukome į vietinį knygyną. Na turbūt ne visai netyčia, bo užsukome į daug daugiau parduotuvių (mano žmonai reikėjo kuprinės, man reikėjo kokio paštininko tašiuko, kad būtų kur susidėti dokumentus, Benų šeimynai gal ir nieko nereikėjo, bet kadangi susidėjo su mumis… tai teko pasivaikščiot kartu po parduotuves), taučiau ko reikėjo, taip ir nenusipirkome.
Bet… ko atrodė, kad nereikia, tai nusipirkau. Moleskin 2010-ųjų metų kalendorių. Kuris iš dalies pakeitė mano blog’inimo įpročius (t.y. juos panaikino). Dabar kiekvieną vakarą jau krisdamas į lovą miegot, prigriebiu savo metų kalendorių ir parašau, ką doro nuveikiau, pastebėjau, ar norėčiau nuveikti.
Taip berašydamas (ir kartais praleisdamas po kelias dienas), pastebėjau, kad pažiūrėjus ką rašiau prieš mėnesį, labai lengva prisiminti, ką tada veikiau, kodėl taip galvojau, ir netgi kaip jaučiausi. Tačiau, pažiūrėjus į tas dienas, kur nieko neparašiau.. net labai sukdamas galvą neprisimenu, kas tą dieną įvyko…
Jeigu diena buvo verta tavo gyvenimo, tai verta apie ją užrašyti…
Apie laiko švaistymą… (arba tiksliau, apie laiko neišnaudojimą)
Šįvakar po ilgos darbo dienos (taip taip, visi surandame pasiteisinimų), įsijungiau pažiūrėt vieną filmą. Po jo, dar vieną. Paskui pasižiūrėjau į savo užrašų knygutę, kad per penkias 2010-ųjų metų dienas aš jau pažiūrėjau kokius aštuonis filmus…
Reikia šitą įdomų, bet nelabai naudingą užsiėmimą pakeisti kuom nors kitu.
Apie atmintį…
Blogesnis nei aklas yra tas, kuris nenori matyti. Blogesnis nei kurcias yra tas, kuris nenori klausytis.
Į Kembridžą…
Sekmadienis. Su Kęstuku nuvažiavome iki Kembridžo. Rytoj jau abiems į darbą. Pradinis planas buvo nuvykti į nuomojąmą kambarį, pasilikti daiktus ir lėkti apsipirkti. Tačiau, kai atkeliavome į būsimus Kęstuko namus, savininko dar nebuvo. Tai truputį teko palaukti. Geroką tokį truputį. Pažiūrėjome Simpson’us (gerai, kad informatikai visada su savim vežiojas kompiuterį), paskui How I Met Your Mother. Kai jau galų gale nusprendėme važiuoti atgal į Londoną, į duris pasibeldė landlord’as.
Taigi traukinyje sėdžiu vienas ir ramus važiuoju namo. O Kęstuko laukia įdomūs nuotykiai Kembridže.
Reikės dar kada užsukti į Kembridžą… ir patikrinti už ką (be kelių Universitetų), šitą kaimą žmonės vadina miestu…
O man patinka važiuoti traukiniu. Dieną. Kai gali žiūrėti pro langą ir rasti ką nors gražaus. O vakare, ar naktį, ar šiaip kai jau tamsu už lango, man labiau patiktų sėdėti prie židinio, žiūrėti į liepsnojančias anglis ir gerti karštą arbatą. Arba sėdėti prie kompiuterio.
Apie atmintį…
Po dviejų su puse metų aš išmokau žmonos telefono numerį. Pagaliau prisimenu! Dabar, kai su kolegom keliausiu link pub’o, galėsiu žmonai… nepaskambinti, bo telefono tai pats neturiu.